„POKROVO VARPAI“ NUSKAMBĖJO DVIDEŠIMTĄJĮ KARTĄ: VILNIUS DAR KARTĄ TAPO KULTŪRINĖS DIPLOMATIJOS, BENDRUOMENĖS STIPRINIMO IR MENINĖS KŪRYBOS CENTRU

Lapkričio 5–9 dienomis Vilnius gyveno folkloro ritmu – čia vyko XX-asis tarptautinis folkloro festivalis „Pokrovo varpai“, šiemet dedikuotas 150-osioms M. K. Čiurlionio gimimo metinėms. Jubiliejinis renginys tapo ne tik garbingu kultūriniu įvykiu, bet ir įtikinamu atsaku į klausimą, ar tradicija vis dar aktuali šiuolaikiniam žmogui. Atsakymas – taip, ir dar kaip.

Festivalio atidarymo koncertas „Folkloras ir dabartis“, vykęs Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje, buvo nepaprastas. Scenoje susijungė Lietuvos ir Sakartvelo atlikėjai, pristatę du išskirtinius kompozitoriaus Jievaro Jasinskio kūrinius. Pirmasis – „ORERO“, paremtas kartvelų folkloro motyvais, jau pelnęs pripažinimą kaip vienas sėkmingiausių Festivalio World Music projektų. Antrasis – Festivalio pasaulinė premjera, simfoninė poema „Dedikacija Čiurlioniui“, subtiliai interpretuojanti Čiurlionio kūrybos vizijas ir jau netrukus skambėsianti ir Tbilisyje.

Šis muzikinis tiltas tarp tautų ir epochų buvo įgyvendintas su Vilnius JJAZZ Ensemble, vadovaujamu Jievaro Jasinskio, Šv. Kristoforo kameriniu orkestru, diriguojamu Maestro Modesto Barkausko, Sakartvelo ansambliu SHARA ir solistais iš Lietuvos ir Sakartvelo: Arina Akopian, Davidu Akopian,  Milena Džalalbekova, Luka Mebonia ir kitais. Koncerto metu festivalio kūrėjams ir dalyviams buvo įteiktos Vilniaus miesto mero Valdo Benkunsko padėkos, o sveikinimo žodžius tarė Teisingumo ministrė Rita Tamašunienė ir Tautinių mažumų departamento atstovė Rasa Paliukienė. 

„Pokrovo varpai“ – vienintelis festivalis Baltijos šalyse, kasmet pristatantis World Music žanro premjeras, paremtas folkloro motyvais. Jo misija – parodyti, kad liaudies muzika gali kalbėti šiuolaikine kalba, būti suprantama ir artima jaunimui. Festivalis tapo platforma kultūriniams mainams, kur susitinka tautų balsai, o Vilnius – daugiakultūris miestas – dar kartą įrodė savo gebėjimą vienyti ir įkvėpti.

Per penkias dienas Lietuvos sostinė virto daugiatautės kultūros scena. Festivalyje dalyvavo apie 800 atlikėjų – nuo Lietuvos regionų folkloro ansamblių iki svečių iš Australijos, Bulgarijos, Ispanijos, Italijos, Latvijos, Lenkijos, Norvegijos, Sakartvelo, Serbijos, Ukrainos ir Vokietijos. 

Festivalio programa buvo nepaprastai turtinga: koncertai prestižinėse Vilniaus salėse, liaudies šokių ir pasidainavimo vakarai, mokslinė konferencija, apskritojo stalo diskusijos, UNESCO nematerialaus paveldo pristatymai, tradicinio dainavimo laboratorijos ir kt. Kiekvienas renginys kvietė ne tik stebėti, bet ir dalyvauti, mokytis, kurti.

Koncertas „Unikalios tradicijos“, vykęs Vilniaus universiteto Teatro salėje, tapo išskirtiniu jubiliejinio XX-ojo tarptautinio folkloro festivalio „Pokrovo varpai“ akcentu – gyvu tautų dialogu, kuriame muzika virto bendryste. Skambėjo ne tik melodijos, bet ir istorijos, atvežtos iš įvairių pasaulio kampelių – nuo lietuviškų sutartinių iki bulgariškų polifonijų, nuo Sakartvelo balsų iki australų ritmikos. Kiekvienas pasirodymas liudijo, kad tradicija – tai ne praeitis, o gyvas, kvėpuojantis audinys, jungiantis žmones per kultūrą ir jausmą. Šis koncertas ne tik pristatė tautų paveldą, bet ir kvietė jį išgirsti kaip vieną darnų pasaulio balsą – skambantį, švytintį, įtraukiantį.

Koncertas „Muzika gurmanams“, vykęs Šv. Kotrynos bažnyčioje, tapo tikra švente tiems, kurie folklorą girdi ne tik kaip garsą, bet kaip skonį, spalvą ir kultūrinį potyrį. Jubiliejinio festivalio „Pokrovo varpai“ kontekste šis vakaras išsiskyrė kaip muzikinė puota, kurioje susitiko ansambliai iš dešimties šalių – nuo Lietuvos iki Australijos. Kiekvienas pasirodymas buvo tarsi gurmaniškas patiekalas: subtilus, autentiškas, kupinas tautinio charakterio ir šiuolaikinės raiškos. Bažnyčios skliautai prisipildė balsų, kurie jungė epochas ir žemynus, o klausytojai tapo dalimi šio skambančio pasaulio, kuriame tradicija ne tik saugoma, bet ir gyvai puoselėjama.

Vilniaus apskrities Adomo Mickevičiaus viešosios bibliotekos salėje vykęs koncertas tapo tikru folkloro maratonu – intensyviu, spalvingu ir kultūriškai turtingu festivalio akordu. Per kelias valandas scenoje pasirodė daugiau nei trisdešimt kolektyvų ir atlikėjų iš Lietuvos, Sakartvelo, Ukrainos, Lenkijos, Bulgarijos, Vokietijos, Norvegijos, Ispanijos, Latvijos – kiekvienas jų atvežė savitą tradicijos atspalvį, balsų dermę, šokio ritmą ar tautinį kostiumą. Tai buvo ne tik koncertas, bet ir gyvas kultūrų susitikimas, kur folkloras virto bendravimo kalba – nuo sutartinių iki gurijietiškų polifonijų, nuo verbų rišėjų dainų iki Aragonijos melodijų ir šokių. Bibliotekos salė prisipildė ne tik muzikos, bet ir bendrystės – kiekvienas pasirodymas liudijo, kad tradicija gyva ten, kur ją dalijasi žmonės.

Restorane „Alaus namai“ vykę naktišokiai tapo ne tik įspūdingu festivalio „Pokrovo varpai“ akordu, bet ir gyvu tradicijų šėlsmu, kur folkloras virto bendravimo būdu. Čia dalyviai iš įvairių šalių susitiko neformalioje aplinkoje – šoko, dainavo, mokė vieni kitus ir žiūrovus savo tautų ratelių, žaidimų, melodijų, kurios kadaise lydėjo vakarones kaimuose ir bendruomenėse. Tai buvo ne tik linksmybės, bet ir kultūrinė mainų erdvė, kurioje gimė naujos draugystės, dalintasi patirtimi ir širdimi. Naktišokiai priminė, kad folkloras – tai ne tik scena, bet ir gyvenimas, švenčiantis žmonių artumą ir tradicijų gyvybingumą.

Festivalio organizatoriai, Lietuvos tautinių mažumų folkloro ir etnografijos centras bei Slavų tradicinės muzikos mokykla, subūrė profesionalią komandą, gebančią sujungti tradiciją ir inovaciją. Renginį rėmė Lietuvos Respublikos Vyriausybė, Kultūros ministerija, Lietuvos kultūros taryba, Vilniaus miesto savivaldybė ir Tautinių mažumų departamentas prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės.

Dvidešimtasis „Pokrovo varpai“ festivalis ne tik šventė savo istoriją, bet ir įrodė, kad yra gyvybiškai reikalingas Lietuvai. Tai ne vien folkloro šventė – tai kultūrinės diplomatijos, edukacijos, bendruomenės stiprinimo ir meninės kūrybos platforma. Festivalis tapo veidrodžiu, kuriame atsispindi ne tik tautų paveldas, bet ir šiuolaikinės Lietuvos kultūrinis pulsas.

Vilnius, kaip festivalio šeimininkas, dar kartą patvirtino savo statusą – tai miestas, kuriame tradicija ne tik saugoma, bet ir kuriama iš naujo. „Pokrovo varpai“ skambėjo ne tik varpais, bet ir balsais, širdimis, idėjomis – ir jų aidas dar ilgai sklis kultūriniuose Lietuvos horizontuose.

Jekaterina Šilvian